GINTARAS GRUŠAS: Vilniaus arkivyskupas metropolitas

MANO PAŠAUKIMAS yra Dievo man skirta didžiausia dovana. Mano pašaukimas – tai mano kelias į išganymą. Dievas žino, kad būtent šiuo keliu eidamas galiu pasiekti šventumą. Pašaukimas – mano didžiausias nuotykis.

MANO TĖVAI MANE IŠMOKĖ, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų ir kad Jis yra ištikimas. Išmokė meilės Dievui ir Tėvynei. Išmokė, kad mūsų gyvenime vyksta stebuklai, reikia tik tikėjimo ir ištvermės. Taip pat išmokė, kaip svarbu padėkoti Dievui, kai tie stebuklai įvyksta, nes mokėjimas dėkoti padeda aiškiai matyti Dievo veikimą mūsų gyvenime.


TARNYSTĘ SUPRANTU KAIP būdą atsiliepti į Dievo kvietimą. Tai įdomu: mums pirmiau patikimi turtai (gyvenimas ir kitos dovanos), o tada laukiama, kad juos leistume į apyvartą, panaudotume taip, kad jie būtų padauginti ir neštų vaisių.


ESU DĖKINGAS DIEVUI UŽ viską. Visa tai, kas esame, ir visa tai, ką turime, yra mums Dievo duota dovana: gyvybė, gyvenimas, šeima, draugai, talentai ir materialinės gėrybės. Net sunkumai ir gyvenimo kryžiai yra mums duotos dovanos, kurios gali atvesti prie didesnio gėrio, tik labai dažnai nesugebame jų teisingai įvertinti ir suprasti.


NĖRA NIEKO SVARBIAU UŽ Dievą. Iš tiesų. Reikia viso gyvenimo, kad ši tiesa taptų pamatine, pačia svarbiausia.


Malda – tai galimybė patirti Dievo meilę. Tai santykis. Iš pradžių gali atrodyti, kad malda – vien mūsų tariami žodžiai. Bet jei širdis bus nuolanki ir atvira, netruksime pajusti, kad maldoje esame ne vieni. Yra kitas Asmuo. Malda – tai meilės santykis. Su Dievu? Taip, su Dievu. Tai skamba nuostabiai ir tai yra nuostabu. Dėl to malda ir joje gimstantis santykis taip pat yra dovana, kurios nepajėgtume nusipelnyti vien savo pastangomis.


KIEKVIENAS ŽMOGUS TURI SUPRASTI, kad jis yra sukurtas ir pašauktas būti Dievo bendradarbiu, kūrėju kartu su Dievu, kviečiančiu mus patirti Jo meilę ir ja dalytis. Bet taip pat turi suprasti, kad mūsų gyvenime realiai veikia ne tik mylintis Dievas, bet ir puolę angelai, kurie nekenčia kiekvieno Dievo kūrinio ir trokšta jo sunaikinimo. Reikia suprasti šiuos atskaitos taškus ir pagal tai pasirinkti.


Niekada nepamiršiu, kad kiekvieną akimirką ir aš galiu nupulti. Pamatęs nusikaltėlį, nusidedantį, vargstantį, primenu sau, kad ten, jei ne Dievo malonė, esu aš.
Niekada nevėlu patirti Dievo gailestingumo.


Nemažai laiko skiriu darbui, siekdamas perkeisti žmonių (savo ir kitų) gyvenimą. Tiksliau – atverti savo ir kitų širdis, kad Jėzus jas perkeistų, o per jas – ir visą mūsų gyvenimą.


Šventajame Rašte randu neišsemiamą išminties šaltinį ir kasdien man asmeniškai prabylantį Dievo balsą.


Didžiausia šiuolaikinės visuomenės yda – galvoti, kad gyvenimo tikslas yra savirealizacija. Nerandame prasmės, nes ieškome jos tik savyje. Gyvenimas yra kvietimas. Į jį reikia atsiliepti. Nors šiuolaikinės komunikacijos technologijos sukuria bendrystės iliuziją, dėl vis greitesnio ir dažnesnio kontakto su kitais žmogus dar labiau užsisklendžia.


BENDRAUDAMAS SU JAUNIMU VISADA STENGIUOSI PRISIMINTI, koks sudėtingas pašaukimo ieškojimo metas, taip pat nepamiršti ir neprarasti jaunystės džiaugsmo.


SUNKUMAI IR IŠBANDYMAI VISADA duoda vaisių, kai sugebame juos sujungti su Kristaus kryžiumi. Ką tai reiškia? Pirmiausia tai, kad visada galime aukoti savo kentėjimus už kitus. Tai slėpinys, bet ir tikrovė. Kai kenčiame, galime melstis, kad mūsų kančia per Dievo visagalį veikimą neštų kitiems gyvenimą. Taip kančia gali tapti prasminga. Yra ir dar vienas dalykas. Kristus, tapęs žmogumi, irgi kentėjo. Kančios patirtis tampa galimybe susitikti Kristų, patirti gilesnę, tikresnę draugystę su juo.


Savo gyvenimo neįsivaizduoju be meilės. Tai giliausias širdies troškimas. Mylėti ir būti mylimam. Tėvų meilė man padėjo suprasti Dievo meilę, o Dievo meilė yra neišsemiamas gyvenimo džiaugsmo šaltinis. Tačiau mes patiriame, jog esame mylimi tol, kol dalijamės meile, dovanojame ją kitiems. Vos tik liaujamės daryti artimo meilės darbus, tuojau patys imame jausti meilės stoką. Tokia meilės ekonomika. Mes visada esame mylimi, nes mus myli Dievas, bet jei patys nemylime, mūsų širdis nebemoka patirti ir priimti meilės.


Tolerancija neįmanoma be minimalios pagarbos kitam asmeniui. Deja, šiandien tolerancija dažnai pristatoma kaip didysis visuomenės siekis. Vien tolerancijos neužtenka, reikia meilės. Reikia matyti, kad kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir stengtis jame tą paveikslą atrasti. Ne visada lengva atpažinti Dievo paveikslą kitame, nes ir kiti, ir mes patys esame pažeisti ir nuodėmingi. Tolerancija yra tik pakanta kitam. Toleruodami kitą, juo nesirūpiname, tik priimame jo kitoniškumą, palikdami likimo valiai. Liekame jam abejingi. O meilė kviečia mus malda ir konkrečiais veiksmais padėti kitam siekti vis didesnio gėrio.


DIDŽIAUSIĄ PĖDSAKĄ MANO GYVENIME PALIKO Šventoji Dvasia. Matau Jos pėdsaką savo Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentuose, žinau, kad Ji paliečia mano sielą kiekvieną kartą, kai gaunu nuodėmių atleidimą. Bet ypatingai prisimenu pirmą kartą, kai patyriau tikrą Jos apkabinimą. Kunigui besimeldžiant pajutau, kaip krentu atgal, negaliu ir nenoriu to stabdyti, esu apimtas šviesos ir šilumos. Gulėjau tokios būsenos ant grindų gal 20 minučių ir pirmą kartą patyriau iš vidaus kylančius Dievo šlovinimo ir padėkos žodžius. Buvau taip sukrėstas, kad po to dar gerą pusvalandį sėdėjau apstulbintas šios patirties. Tai buvo labai svarbi patirtis, leidusi išmokti aiškiai atpažinti man kalbantį Dievą ir vėliau, po poros metų, išgirsti Jį kviečiant mane eiti kunigystės keliu.


Vidinę ramybę galima rasti tik tada, kai pripažįstame savo klaidas ir nuodėmes, kartu priimdami Dievo gailestingumą mums. Šie du dėmenys labai svarbūs. Vidinė ramybė – tai pažinti tiesą apie save ir to neišsigąsti, nes Dievo gailestingumas visa pranoksta.
Baimė nereikalinga, išskyrus tuos atvejus, kai bijome nuliūdinti tą, kurį mylime. Tas, kuris meldžiasi, nebijo nieko, tik nuliūdinti Dievą.


Tyloje randu kalbantį Dievą. Senajame Testamente yra istorija apie pranašą Eliją. Jis slėpėsi nuo persekiojimų oloje ir išgirdo paraginimą laukti Viešpaties pasirodymo. Elijas laukė. Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ir ugnyje. O po ugnies – švelnus tylos balsas. Jį išgirdęs Elijas suprato, kad tai – Viešpats ir, apsigaubęs veidą skraiste, išėjo laukan.

***

Passport Journal, II t.

Tomo Adomavičiaus nuotrauka