Istorijos ir tapatybės atradimai

Aušra Mikulskienė

Gidė

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

„Apie mano šeimą tu žinai daugiau, nei aš pats“, – su ašaromis akyse kartą prasitarė man septyniasdešimtmetis pakeleivis iš JAV, kai važiuodami iš Klaipėdos į Vilnių užsukome į jo senelių gimtąjį Rietavą.

Aušra Mikulskienė

Apie jo šeimą, tiesą sakant, nežinojau nieko, bet nuo tada apie kiekvieną Lietuvos žydą ėmiau domėtis taip, lyg tai būtų kito mano bendrakeleivio šeima.

Esu gidė, gyvenu Vilniuje, o žydiškuoju paveldu pradėjau giliau domėtis visai atsitiktinai. Radosi vienas kitas prašymas palydėti turistus tai į Vabalninką (Obolnik, rašė klientai, užtruko suprasti, kas tai per miestelis), tai į Musninkus, tai į Kelmę. Nesu iš tų gidų, kurie gali vežti žmones kažkur, kur niekada nėra buvę ir improvizuoti vietoje, todėl pradėjau keliauti pati.

Taip per maždaug ketverius metus aplankiau beveik porą šimtų Lietuvos miestelių – buvusių litvakiškų štetlų, pamačiau praktiškai visas žinomas išlikusias sinagogas, kurių yra daugiau nei šimtas, nufotografavau buvusias turgaus aikštes ir žydų prekybinius pastatus, mokyklas, gyvenamuosius namus, išvaikščiojau kapines, išnaršiau miškus, kuriuose masinių žudynių aukas mena nedideli memorialai.

Dėl pastarųjų man vis dar siaubingai liūdna ir nežinau, kaip galiu kažką pakeisti. Neperdedu, bet tam, kad padėčiau atminimo akmenėlį Holokausto aukoms, teko bristi per upes, pelkėse šokinėti per kupstus, brautis per javų laukus, veržtis į privačias teritorijas, lipti per išvirtusius medžius, valandų valandas klaidžioti neteisingai kelią rodančių nuorodų kryptimis, ne kartą – traukti įklimpusį visureigį ir tvarstytis sužalotas kojas. Tokie išbandymai nė iš tolo neprilygs toms kančioms, kurias patyrė eidami į savo žūties vietą žmonės tada, bet mažiausia, ką privalome padaryti šių 200.000 žuvusiųjų atminimui – pasirūpinti, kad tos vietos būtų žinomos, prižiūrėtos ir nesunkiai pasiekiamos.

Kad ir kokia liūdna Lietuvos žydų istorijos pabaiga, gyvenimas vyko ir iki Holokausto. To gyvenimo liudijimus keliaudama po buvusius štetlus ir stengiuosi atrasti bei užfiksuoti. O masinių žudynių vietas lankau tam, kad dar ir dar kartą prisiminčiau nekaltai žuvusių žmonių istorijas ir pabandyčiau įsivaizduoti, kaip kartu su jais gyventume dabar.

Apie meilę

Myliu visus tuos buvusius štetlus. Tuos, kur gražios sinagogos, kur likę vien jų griuvėsiai ir tuos, kur niekas ir neatsimena žydų maldos namų vietos. Tuos, kur puoselėjamas paveldas ir tuos, kur laukiama, kada jis sugrius. Tuos, kurie stato paminklus, organizuoja renginius, leidžia leidinius, ieško, tiria, kuria, puošia ir tuos, kurie abejingi savo žydiškajai istorijai. Tuos, kurių kapinėse žolytė atrodo kaip Prezidentūros kieme ir tuos, į kurių kapines reikia vežtis savo žoliapjovę. Tuos, kurių kelias į Holokausto memorialą tarsi kilimais išklotas ir tuos, kuriuose greičiau sprandą nusisuksi, nei pasieksi masinių žudynių vietą. Vienais džiaugiuosi ir didžiuojuosi, dėl kitų liūdna ir gėda, dar kiti rūpi, bet myliu juos visus.

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Apie keliones

„Pasiimk mane į savo keliones“ – kartais užsimena koks bičiulis, paskaitęs dar vieną gražų mano kelionės aprašymą socialiniuose tinkluose. „Mačiau, buvai Šeduvoj, kodėl neužsukai į svečius?“ – klausia kitas, pamatęs nuotrauką su senučiuke šeduviške, dirbusia pas žydus vaikų aukle ir išmokusią iš žydaičių skaičiuoti jidiš kalba. Ir neturiu ką atsakyti. Mano kelionės tokios spontaniškos ir tokios intensyvios, kad pakeleiviui ar papildomam susitikimui jose būtų sunku įsiterpti. Apie tai, kiek užtrunku, kol pagal 1935 metų nuotrauką surandu buvusią Tarbut tinklo mokyklą, iš atminties dar pokariu ranka subraižyto plano nustatau, kuris dabartinis daugiabutis buvo perdarytas iš žydo malūno, ar iš sovietmečiu daryto vaizdo interviu atrandu namą, kur iki karo gyveno Žydų liaudies banko filialo direktorius, nedrįstu užsiminti niekam. Tai – mano kelionių dalis, mano nuotykiai, mano išgyvenimai ir vargu ar kada nors kas nors taps jų bendrininkais.

Retai kada kelionę susiplanuoju išvakarėse, o jeigu taip nutinka – palieku erdvės rytinėms improvizacijoms. Būna, kad atsikėlusi šeštą ryto pasižiūriu orų prognozę ir keliauju ten, kur šviečia saulė. Būna, kad nuvykusi į stotį renkuosi, važiuoti į Rokiškį ar Lazdijus, Varėną ar Radviliškį. Būna, prieš kokį renginį kitame Lietuvos gale užmetu akį, kaip ten nuvažiuoti labiausiai per aplinkui, kad padaryčiau bent porą nuotraukų kiekviename iš iki tol nelankytų štetlų Būna, kad turiu aiškų tikslą ir maršrutą, tik laukiu jam tinkamo laiko, kuris gali nutikti bet kurią dieną, išskyrus šeštadienį. Šabas – ne tas laikas, kai būtų pagarbu tyrinėti žydiškąjį paveldą.

Mėgstu keliauti traukiniais ir autobusais, ypač, jei tai – ilgesnė kelionė ar į didesnį miestą. Autobuse turiu laisvas rankas, galiu skaityti, užsirašyti, detaliai susiplanuoti lankomas vietas. Auksinė taisyklė: kuo geriau susiplanuosiu, tuo mažiau kentės kojos, ir tuo daugiau pamatysiu, todėl rengiuosi labai atsakingai. Automobilį renkuosi tuo atveju, kai turiu susidariusi intensyvų maršrutą po mažesnius miestelius ir per trumpą laiką reikia aplankyti daugiau vietovių.

Nedidelė oranžinė kuprinė netikėtoms kelionėms su nakvyne visada laukia spintoje: jei reikia, galiu susiruošti ir per 15 minučių. Svarbiausia nepamiršti kroviklių, kompiuterio ir knygų. Pastarųjų esu sukaupusi didžiulę biblioteką, turiu praktiškai viską, kas yra parašyta apie litvakiškų štetlų bendruomenes lietuviškai ir angliškai.

Kavos termosas ir užkandžių dėžutė tapo nuolatiniais pakeleiviais ir gelbėtojais, kadangi vietų pavalgyti pasitaiko ne visuomet, o ir laiko dažnai pritrūksta. Labai mėgstu nakvoti vietiniuose viešbučiuose, taip leidžiu sau ne tik giliau susipažinti su miestelio istorija, bet ir pajusti malonumą pakeisti namų aplinką.

Atvykusi į vietą, visada užsuku į turizmo informacijos centrą, krašto muziejų, jei pritrūkstu medžiagos – ir biblioteką. Miestelių bibliotekose, beje, būna kraštotyros skyriai, kurie paprastai kaupia informaciją apie savo krašto žydų bendruomenę. Per tuos kelerius savo tyrinėjimų metus susirinkau neblogą duomenų bazę apie tai, kur kas ką žino ar ko nežino apie savo žydus.

Apie žydų paveldą

Lietuvoje žydų beveik nėra, ir jų paveldo praktiškai nėra, pasakys skeptikai. Tikriausiai jie teisūs. Žydų namuose užkaltomis durimis, primūrytais prieangiais ir pakeistais stogais seniai žydai nebegyvena. Sinagogose, kuriose sovietmečiu dar buvo laikomi grūdai, žaidžiamas krepšinis ar žiūrimi filmai, dabar skraido balandžiai, auga beržai, o per kiaurus stogus naktį gali skaičiuoti žvaigždes. Kapinėse likęs vos vienas kitas dažnai liemenį siekiančiomis žolėmis apaugęs antkapis, o nuošaliuose Holokausto memorialuose jaunimas organizuoja vakarėlius su muzika ir alumi, ir nė iš tolo nenutuokia, kas čia nutiko kai jų proseneliai buvo jų amžiaus.

Bet man žydų paveldas – ne vien tai. Žydų paveldas – tai istorija žmogaus, kuris čia gyveno. To Joškės, kuris į jo kalvę užsukusio valstiečio vaikus pavaišindavo saldainiais, įvyniotais į labai gražius čežančius spalvotus popierėlius.

Aušra Mikulskienė

To Codiko, praminto „baronkiniu“, kuris nusipirkusiam penkis didelius riestainius ant virvutės užverdavo dar du mažus, kaip dovaną, kad kitąkart sugrįžtų. To Velvkės, kuris laukdavo turgaus dienos, nes tada galėdavo neiti į mokyklą ir stebėti visomis gatvelėmis į miestelio centrą plūstančius ūkininkų vežimus. To mažojo Leibos, kurį nuo pat pirmos klasės mokytojas įkvėpė mylėti Izraelį, mokytis hebrajų kalbos ir visus už rankdarbius surinktus pinigus aukoti būsimos žydų valstybės įkūrimui. Tos Sonios, kurią su mergaitėmis besimaudančią miestelio tvenkiny, išgąsdindavo netikėtai išnirę kaimynų berniukai. To Chaimo Mordechajaus, kuris iš šios stoties traukiniu išvyko į užjūrius ieškoti laimės ir niekada nebesugrįžo.

Būtent šios istorijos veja mane ieškoti to neišlikusio paveldo, tokiu būdu po truputį keliamo iš praeities. Ir būtent tokios istorijų detalės, papildančios mano turistų artimųjų pasakojimų nuotrupas, išryškina ašaras jų akyse ir verčia juos galvoti, kad apie jų šeimas žinau daugiau, nei jie patys.

Apie vietinius

Turbūt nuliūdinsiu, bet savo kelionėse beveik nebendrauju su žmonėmis. Kaip taip? – paklausite, – juk įdomiausia – ne pastatai, paminklai ar antkapiai, o sutikti žmonės. Galbūt, bet jie ir įpareigoja. Turi ieškoti, tartis, pasakoti, žadėti, klausyti, galiausiai, privalai jais tikėti, matyti istorijas jų akimis. Neturiu tiek laiko ir nenoriu priklausyti nuo kitų žmonių atsiminimų. Žmonės dažnai klysta, perpasakoja kitų nuomones, prisimena tik tai, ką nori prisiminti. Man labiau reikia objektyvių istorinių faktų ir subjektyvių savo emocijų, o ne nepažįstamųjų įspūdžių.

Be abejo, sutinku vietinių žmonių. Vieni jų – labai įtarūs. Jei šlaistyčiausi gatvėje girta, visa gerkle plyšaučiau sovietų Lietuvos himną, tampyčiau katę už uodegos ar net bandyčiau nusukti veidrodėlį nuo svetimo automobilio, taip stipriai nepritraukčiau vietinių dėmesio, kaip kad tą darau tyliai vaikščiodama gatvėse ir fotografuodama namus. Būna nepasitikėjimo, klausiamų žvilgsnių, piktų replikų. Įpratau nepasakoti, ką veikiu, nes žmonės bijo kalbėti žydiška tema. Tikiu, nesąmoningai jaučia kaltę dėl to, kas įvyko. Ką slėpti, kelinta jų šeimos karta gyvena kadaise žydui priklausiusiame name, o neretas dar ir geria arbatą iš čia surasto puodelio ar maišo cukrų sidabriniu šaukšteliu, kaimynės žydės iškeistu į duonos kepaliuką.

Kiti būna labai kalbūs. Nieko neklausk – viską papasakos, parodys, visur nuves, su visais supažindins. Jei turiu ūpo ir laiko pokalbiams, tokie žmonės labai pradžiugina ir paįvairina kelionių įspūdžius, kartais – labai sutrumpina paieškas: Babtų žydų kapines vargu ar būčiau greitai radusi be prie prekybos centro sėdinčio vietinio vyriškio, kuris netgi apsiėmė palydėti, o Pašvitinio vyrams tiksliai nupasakojus kryptį ir įsimintinus objektus, spėjau surasti kapines likus vos 10 minučių iki saulėlydžio. Saulei nusileidus, kaip ir per šabą, žydų kapai nelankomi.

Būna, kad su vietiniu žydiškojo paveldo žinovu susitariu susitikti iš anksto. Tokiu atveju, važiuoju ne į štetlą, o pas konkretų žmogų. Tuomet nesitikiu pamatyti tiek, kiek pamatyčiau atvykusi viena, skiriu visą dėmesį žmogui ir istorijoms jo akimis. Tai stipriai ir dažnai netikėtai papildo mano asmeninius tyrinėjimus, tačiau jų nepakeičia. Vėliau vis tiek sugrįžtu į miestelį dar kartą ir perleidžiu jį per savo emocijas.

Apie nuotykius

Keliaujant neįmanoma nepatirti nuotykių. Net ir tokioje mažoje saugioje jaukioje Lietuvoje. Tai, kad surasti už kilometro esantį objektą užtrunki kelias valandas, kad prasiskinti kelią į kapines reikia mačetės, o įvažiavus į mišką – neturi kur apsisukti ir tenka du kilometrus važiuoti atbulomis, net nelaikau nuotykiu. Nuotykis man, kai autobuso vairuotojas pamiršta išleisti mane stotelėje ir tą supranta tik už kokių penkių kilometrų, kuriuos turiu grįžti pėsčiomis ir miestelio lankymui iš suplanuotų dviejų valandų lieka viena. Arba kai iš po nosies nuvažiuoja paskutinis traukinys, jau tamsu, o viešbučių kambariai užimti. Buvo nuotykis, kai vienintelis kelias iki objekto vedė per… karvių fermą, nes tikrieji keliukai buvo tokie pažliugę, kad mėšlas fermoje atrodė mažesnė blogybė. Buvo nuotykis, kai savo viešbučio kambaryje radau svetimų rūbų ir pilną maišą depozitinių butelių, kai kitame viešbutyje ant lovos gulėjo katė (ir pasijaučiau suklydusi, kad ją išvijau, nes visą naktį nedavė ramybės pelės). Buvo nuotykis, kai man įžengus pro didžiulės sinagogos duris, suskrido visi palubėj tupėję balandžiai. Labai išsigandau, kai miške šalia Pravieniškių miestelio, kuriame kadaise irgi gyveno žydai, o dabar jis žinomas dėl savo kalėjimų, netoli Holokausto aukų kapavietės prie mano automobilio sustojo pasitikėjimo nekelianti Audi tamsintais stiklais, o iš jos išlipęs plikai skustas vaikinukas sportiniu kostiumu sparčiu žingsniu ėmė sekti paskui mane. Paaiškėjo, kad jis kartas nuo karto prižiūri tas kapavietes, ir jam buvo įdomu, ką čia darau aš. Ir taip kaskart, bemaž kiekvienoje kelionėje kas nors nutinka, o jei ne – tai kokį nors nuotykį susikuriu pati.

Manto Gudzinevičiaus nuotr.

Apie prasmę

Turbūt kyla klausimas, kodėl aš taip keliauju. Paprasta – nes man įdomu. Nes žinau, kad viso pasaulio neapkeliausiu, o žydiškąją Lietuvą apkeliauti galiu. Nes aplankiusi vieną miestelį suprantu, jog reikia pamatyti dar tris. Nes man gaila, kad didžiulė mano šalies istorijos dalis yra užmiršta, o tokios kelionės padeda prisiminti man ir priminti kitiems. Nes noriu pagerbti savo prosenelės Elenos, kuri, kaip paaiškėjo, irgi buvo žydė, atminimą.

Savo atrastų istorijų neslepiu, jas užrašau, pasakoju, dalinuosi su skaitytojais ir turistais. Minėto Chaimo Mordechajaus dukrą vežiau į jos tėčio gimtuosius Pilviškius, parodžiau upę, kur jis vaikystėje maudėsi, ir stotį, iš kurios jis sėdo į traukinį, nugabenusį jį į uostą, iš kurio laivu išplaukė į savo naują gyvenimą Amerikoje. Žinau, kad ši kelionė apvertė mano bendrakeleivės ir jos studenčių dukterų gyvenimą. Dabar jos savo laiką skaičiuoja į „iki“ ir „po“, o man tai – didžiulis vidinis džiaugsmas ir paskata tęsti tai, ką darau.

Kas gali būti prasmingiau, nei visą gyvenimą nejutusiam pagrindo po kojomis nepažįstamajam jį suteikti ir leisti pajusti, kad kažkas jo šeimą pažįsta netgi geriau, nei jis pats.

Aušra Mikulskienė