M. SANDANAVIČIŪTĖ-NEWSOM: kuo geriau sekasi, tuo kuklesnis privalai būti

 

„Mano darbas – puoselėti lietuvišką paveldą ir palikimą pasitelkus savo gebėjimus ir talentus einant Los Andželo Šv. Kazimiero lietuviškos mokyklos direktorės pareigas. Kasdieniame gyvenime esu anglų kalbos ir literatūros mokytoja. Kažkas yra pasakęs: „Dievas mus visus pažymėjo viena kalba.“ Tai toks gilus pasakymas. Aš itin vertinu kalbos grožį ir galią“, – sako Los Andželo Šv. Kazimiero lietuviškos mokyklos direktorė, švietėja Marytė Sandanavičiūtė-Newsom.

GIMIAU Miunchene, Vokietijoje, kur po Antrojo pasaulinio karo mano tėveliai glaudėsi kaip perkeltieji asmenys, laukdami galimybės iškeliauti į JAV. Kai emigravome, buvau vos kelių savaičių. Virš mūsų kybojo neaiški ateitis, o širdį spaudė sielvartas dėl tėvynės.

MANO DARBAS – puoselėti lietuvišką paveldą ir palikimą pasitelkus savo gebėjimus ir talentus einant Los Andželo Šv. Kazimiero lietuviškos mokyklos direktorės pareigas. Kasdieniame gyvenime esu anglų kalbos ir literatūros mokytoja. Kažkas yra pasakęs: „Dievas mus visus pažymėjo viena kalba.“ Tai toks gilus pasakymas. Aš itin vertinu kalbos grožį ir galią.

MANO ANKSTYVUOSIUOSE ATSIMINIMUOSE IŠ MAIRONIO MOKYKLOS Niujorke – daugybė lietuvių, kurie, kaip ir mes, čia atvyko pasiryžę išsaugoti lietuvių kalbą, gyvas tradicijas ir kultūrą svetingoje, tačiau vis tik svetimoje šalyje. Mokykla naudojosi lietuvių įkurtos Apreiškimo parapijos, tapusios naujųjų atvykėlių kultūrinės veiklos centru, patalpomis. Tai buvo vieta, kurioje įgijau neįkainojamos patirties, kai būdama vaikas kas savaitę leisdavau apsupta puikiai išsilavinusių žmonių, kurie dalijosi savo žiniomis apie Lietuvos šokius, muziką, dramą, istoriją, lingvistiką ir pan. Vyko aukšto lygio kultūriniai renginiai: nusipelnę chorvedžiai vadovavo chorams, aktoriai statė dramas, menininkai kūrė dekoracijas, politiniai aktyvistai ieškojo būdų, kaip atkreipti visuomenės dėmesį į sovietų okupuotą Lietuvą, o organizacijų lyderiai bei dvasininkai ragino jaunimą darbuotis vardan Dievo ir valstybės. Žvelgiant atgalios, tai buvo labai derlinga ir kultūriškai turtinga dirva ilgalaikio įsipareigojimo Lietuvai sėkloms.

 

ŠVIETIMAS – tai proto budinimas siekiant įsisąmoninti savo jau turimas fragmentiškas žinias, ir žmogaus vedimas, kad jis nuolatos savo žinias plėstų, vertintų, perkeistų į tai, kas teikia naudos jam pačiam ir pasauliui.

KIEKVIENĄ DIENĄ IŠMOKSTU vertinti man tekusią dalią atlikti darbą, kuris, viliuosi, yra prasmingas. Kaip mokytoja tu niekada negali žinoti, kokią konkrečią įtaką padarysi savo mokiniams, nors tavosios pastangos atsiperka jiems grįžus pasidžiaugti savo pasiekimais.

ŠV. KAZIMIERO LIETUVIŠKA MOKYKLA yra antrieji namai daugeliui Los Andžele gyvenančių lietuvių šeimų. Vaikai čia ateina išmokti kalbos, susitikti su draugais, dainuoti, šokti, pavalgyti lietuviško maisto ir pajusti, kad tokiame milžiniškame ir nuasmenintame mieste kaip Los Andželas jie gali rasti pastogę, kur sutiks daug bendraminčių. Tai vieta, kurioje didžiuojamės savo kultūra. Per 67-erius gyvavimo metus mokykla tapo erdve, kurioje dalijamės savo džiaugsmais ir sielvartu, šventėmis ir pasiekimais. Ji byloja apie praeitį, susijusią su iškiliais lietuviais: Mykolu Biržiška, Bernardu Brazdžioniu, Broniu Raila, Ale Rūta ir daugeliu kitų žymių rašytojų, politinių lyderių, dvasininkų. Didžiuojamės savo išugdytais žymiais absolventais, tokiais kaip arkivyskupas Gintaras Grušas. Mūsų mokykloje apsilankę svečiai iš Lietuvos iki ašarų susijaudina girdėdami, kaip per vėliavos pakėlimo ceremoniją net patys mažiausieji gieda Lietuvos himną ir sukalba maldą. Tai yra vieta, kurioje tau be jokių ceremonijų bus priminta kalbėti lietuviškai ir padaryti namų darbus.

GERAS LYDERIS tarnauja. Geras lyderis kitame atpažįsta jo žinias ir talentus, kad galėtų pakviesti darbuotis komandoje.

TĄ DIENĄ, KAI BUVAU PASKIRTA ŠV. KAZIMIERO MOKYKLOS DIREKTORE, mane apėmė jaudulys. Vienai itin rėmusiai kolegei, raginusiai priimti pasiūlymą, pasakiau, kad metas prisiimti tokią atsakomybę nėra tinkamas, nes laukiausi trečiojo vaikelio. Ji atsakė: „Maryte, niekada nebus tinkamo laiko.“ Gyvenime esi pašauktas imtis veikti netinkamu ir nenuspėjamu metu.

38-ERI MOKYKLOJE PRALEISTI METAI IŠMOKĖ niekada nenuleisti rankų nė dėl vieno mokinio. Per mokyklą nuvilnijo kelios mokinių, tėvų ir mokytojų bangos. Pradžioje tikėjome, kad svarbiausia mūsų misija – išlaikyti savo kalbą ir gyvą meilę tėvynei. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, požiūrį pakeitėme. Vienas vaikas paklausė: „Dabar, kai Lietuva yra laisva, ar dar privalome eiti į mokyklą šeštadieniais?“ Mačiau gausybę mokinių: dalis buvo itin daug žadantys, daliai sekėsi sunkiai. Įdomu tai, kad ne visi daug žadantieji liko įsipareigoję bendruomenei, o daugelis ne tokių perspektyvių mokinių tapo gerbtinais profesionalais, sukūrė nuostabias šeimas ir į mokyklą atvedė savo vaikus. Išmokau visada įžvelgti potencialą kiekviename ir niekada nė vieno neatstumti.

BENDRAUDAMA SU MOKYTOJAIS IR MOKINIAIS bandau sutikti juos su pagarba ir humoru. Tačiau ne taip lengvai pakeliu kvailius. Nepagarba ir arogancija mane piktina.

MAN DIDŽIAUSIĄ DŽIAUGSMĄ TEIKIA ŠEIMA: vyras ir vaikai, taip pat ir visos lietuviškosios mokyklos šeima. Mano suaugę vaikai perėmė kultūrines ir dvasines vertybes, kurios man yra brangiausios. Jie baigė dvylikametę mūsų mokyklos programą, puikiai kalba lietuviškai ir dalyvauja bendruomenės veikloje. Viena iš dukrų kelerius metus mokytojavo Vilniuje.

NĖRA NIEKO PRASMINGIAU, NEI darbuotis vardan kažko didesnio nei tu pats.

LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS ČIA, JAV, tikslai tapo labai įvairūs. Buvo laikas, kai visi žinojome, ko siekiame: išlaikyti savo kultūrą, kalbėti savo kalba, pažinti Lietuvos istoriją, informuoti apie tai kitus. Dabar tikslai perdėlioti. Paveldas nebėra visų lietuvių prioritetas. Tėvai, kurie laisvai šneka lietuviškai, ne visada stengiasi kalbėtis šia kalba su vaikais. Siekis darbuotis dėl didesnio gėrio ne visada būna motyvuojantis faktorius bendruomenės gyvenime. Tam tikra prasme kultūrinės veiklos, kurios kadaise buvo kone privalomos, dabar konkuruoja su kitomis lengvai prieinamomis pramogomis.

JEI IŠSPRĘSIME SAVO menkus nesutarimus ir darbuosimės drauge, galėsime tapti stipriomis ir įtakingomis bendruomenėmis valstybėse, kuriose gyvename, o taip pat ir turtu Lietuvai.

MANO PAVELDAS MAN YRA SVARBUS, nes aš esu tai, kas esu – be dviprasmybių, be abejonių, nesigėdydama. Žmonės, kurie atsilaikė priespaudos metu per visą istoriją, yra mūsų pamatas. Nuo pirmosios Lietuvos nepriklausomybės 1918 metais iki jos atstatymo 1990 metais regėjome daugybę didvyriškų pavyzdžių. Žaviuosi tais, kurie darbavosi vardan savo šalies gerovės.

KASMETINĖ LIETUVIŲ MUGĖ LOS ANDŽELE – „Lietuvių dienos“, kurias prieš daugelį metų pradėjo rengti monsinjoras Jonas Kučingis ir kurios beveik prieš tris dešimtmečius buvo perkurtos, yra spalvinga šventė, sužadinanti visas jusles: tai maistas, nuostabūs žmonės, rankdarbiai, kaitri saulė, muzika, pokalbiai, šokiai, krupnikas, kugelis… Tai proga kitiems pristatyti savo etninį paveldą, kuriuo didžiuojamės.

MANO NUOMONE, DIDŽIAUSIĄ POVEIKĮ čia Amerikos lietuvių bendruomenei padarė tie, kurie sugebėjo žvelgti į ateitį ir kūrė parapijas, pirko žemę stovykloms (išskirčiau „Dainavą“ Mičigane, „Neringą“ Vermonte ir skautų stovyklas keliose valstijose), kūrė vietas, kur lietuviai galėtų burtis ir puoselėti savo kultūrą. Ypač svarbus buvo dėmesys vaikams ir jaunimui. Deja, laikui bėgant kyla pavojus, kad šios institucijos nukentės dėl abejingumo ir piniginės paramos stygiaus. Todėl labai svarbu išlaikyti gyvas parapijas, mokyklas, organizacijas ir fondus.

SVARBU ŽINOTI, IŠ KUR ESI KILĘS, nes tai suteikia tau pamatą ir tampa viso likusio gyvenimo atskaitos tašku. Esi kaip namas su tvirtais pamatais, o ne namelis, pastatytas ant smėlio.

MANAU, KAD GLOBALI LIETUVA yra neišvengiamas reiškinys, į kurį žvelgiu su tam tikru liūdesiu. Plečiantis lietuvių diasporai, ypač po 1990 metų, ši globalios Lietuvos sąvoka yra tarsi bandymas konsoliduoti visus lietuvius į virtualią valstybę. Manau, kad reikia tai daryti, tačiau, kodėl, kai yra tokia nuostabiai gera ir graži tikra valstybė, turinti tokį potencialą, reikia ją palikti?

KAI LIETUVA ATGAVO SAVO NEPRIKLAUSOMYBĘ, buvau užklupta nejučia, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių. Los Andžele skubinomės rasti asmenų, kurie galėtų kalbėtis su žiniasklaida. Buvo sunku paaiškinti amerikiečiams, kodėl mes tokie laimingi. Visi norėjome padėti kaip tik galėdami. Mūsų gretose buvo poetas Bernardas Brazdžionis, kuris kiekvieną ragino savo žodžiais: „Šaukiu aš tautą… Uždekit naują ugnį širdyse!“ Mes paisėme jo žodžių ir, viliuosi, tebepaisome jų.

VIENAS ŽMOGUS NEGALI padaryti visko… Tačiau galbūt viena moteris gali! Vienas žmogus gali būti ta kibirkštis, įžiebusi ugnį. Yra toks lietuviškas posakis: „Vienas žmogus neužmegs pokalbio, vienas žmogus visko vienas negali. Tačiau kai susitinka du, gali būti daug pasiekta.“ Kalbant apie moteris, jei pažiūrėsite į aktyviausius ir produktyviausius Amerikos lietuvių bendruomenės narius, pamatysite, kad jos vadovauja labdaringoms organizacijoms, mokykloms, politiniams judėjimams ir pan. Lietuvos moterys – galinga jėga.

LIETUVIŲ DAINŲ IR ŠOKIŲ ŠVENTĖ yra stulbinanti! Vien jau gebančiųjų kartu dainuoti ir šokti skaičius liudija ypatingą mokytojų, dalyvių ir organizatorių talentą. Žvelgiant į kelis tūkstančius atlikėjų širdį užplūsta pasigerėjimas ir pasididžiavimas.

MANO DIDŽIAUSIA SVAJONĖ YRA pagyventi Lietuvoje ilgiau. Taip pat norėčiau matyti, kaip mano vaikai toliau puoselėja savo kultūrinį paveldą. Kalbant apie švietimą, norėčiau, kad daugiau socialinių mokslų vadovėlių Amerikos mokyklose kalbėtų apie Baltijos valstybių istoriją, o į literatūros antologijas būtų įtraukta ir lietuvių autorių. Amerikos mokinių žinios apie šią pasaulio dalį apgailėtinos.

KIEKVIENĄ DIENĄ METU SAU IŠŠŪKĮ sukurti daugiau grožio savo aplinkoje.

NIEKADA NESUPRASIU, kodėl antros ar trečios kalbos dovaną turintys žmonės jos neperduoda savo vaikams.

KIEKVIENĄ KARTĄ, KAI GRĮŽTU NAMO, man primenama, kad iš tiesų visi mes turime kelis namus: vieni – vaikystės, antri – dabarties, treti – širdyje. Mano dvasiniai namai – lietuvių kalba. Kaip vėžlys nešiojuos ją su savimi visur.

ESU DĖKINGA TĖVELIAMS, kad ugdė manyje tikėjimą ir kultūrą. Jie apdovanojo mane tvirta darbo etika ir doze sveikos nuovokos. Daug galima laimėti vadovaujantis liaudies išmintimi ir blaiviu protu.

MANO VAIKAI TEIGIA, esą jiems pasakiau, kad Dievas iš jų tikisi geriausio… Tačiau aš tikiuosi daugiau. Galbūt taip ir sakiau. Galbūt.

PRISIMINIMAS, KURIO NIEKADA NEPAMIRŠIU, susijęs su mano pirmuoju apsilankymu Lietuvoje 1976 metais, kai ten dar valdė sovietai. Susitikau su savo senele ir giminėmis, kurie 15 metų praleido Sibiro tremtyje. Maniau, kad daugiau niekada jų nebepamatysiu. Tačiau pamačiau.

YRA TOKS SENAS POSAKIS: „Duok kvailiui kelią.“ Jis padeda įžvelgti perspektyvą. Iš tiesų yra tiek daug lietuviškų posakių, kurie turėjo įtakos mano gyvenimui. Mano mama gyveno vadovaudamasi jais.

JAUČIUOSI LAIMINGIAUSIA, kai esu apsupta jaunų, energingų žmonių, kurie įsitraukę į tokį kūrybinį darbą kaip vaizduojamieji menai, rašymas ar dizainas. Jų optimizmo injekcija yra užkrečianti. Kūrybinis darbas išlaiko tave jauną.

KAIP MOKYTOJA esu pašaukta nuolat kurti idėjas. Lietuviškoje mokykloje inovacijos ir seno perkūrimas yra reikalingi dalykai siekiant akademinę programą padaryti gyvybingą.

ĮKVĖPIMO SULAUKIU iš paprastų tikinčiųjų, iš tų, kurie pasiekia aukštumas, tačiau nesigiria, ir tų, kurie nesiskundžia.

ŽMONĖS GALI greitai įsižeisti.

NEBUVAU UGDOMA tapti sportininke, tačiau gerbiu sportininkus už savidiscipliną.

KUO GERIAU TAU SEKASI, tuo kuklesnis privalai būti.

APGAILESTAUJU TIK DĖL VIENO: kad tėtis atvykęs į JAV plušo per sunkiai ir mirė per jaunas. Neturėjau galimybės palengvinti jo gyvenimo naštos, o būčiau galėjusi tai padaryti suaugusi. Apgailestauju, kad mano vaikai jo nepažino. Apgailestauju, kad šokau nepakankamai. Tačiau tam dar yra laiko, ar ne?

TIKRAS ĮSIPAREIGOJIMAS – daryti kažką ne todėl, kad pasijustum geriau, o todėl, kad tai pasitarnaus didesniam gėriui.

TAM TIKRĄ GYVENIMO AKIMIRKĄ norėčiau sutvarkyti mūsų mokyklos archyvus. Manau, kad esame seniausia šeštadieninė lietuvių mokykla JAV. Filmas ar knyga apie mūsų mokyklą padėtų kitoms jaunoms mokykloms nepasiduoti siekiant puoselėti mūsų paveldą.

SUNKU perskaityti visas knygas, kurias norėtum.

DĖKOJU DIEVUI, kad yra toks kūrybingas ir nuolatos mane nustebina, ypač tada, kai manau turinti atsakymą. Yra posakis, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

MUS VISUS palies pokyčiai, kurie pasaulyje vyksta dėl karų ir neramumų.

MAN LAISVĖ, ar kalbėtume apie asmeninę erdvę, ar plačiau, yra gebėjimas eiti savo keliu ir apsispręsti žinant, kad tam reikia ir savidisciplinos, ir pasiaukojimo.

NORĖČIAU būti maloniai prisimenama.

MANO NAMAI YRA mano širdis, kurioje liko pėdsakai visų žmonių, kurių dėka esu tokia, kokia esu. Tai yra mano tikėjimas, mano šeima, Amerika, Lietuva. Mano namai yra nuostabi lietuvių kalba, kuri teikia dvasinę paguodą, džiaugsmą ir pasaulėvaizdį, sukurtą buvusių prieš mane.