INTERVIU: Jonas ir Adolfas Mekai „Gyvenimo lai(š)kai“

Vasario 11 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje per parodos „Jonas Mekas. Semeniškių idilės“ atidarymą, o vėliau, vasarį, ir Knygų mugėje buvo pristatyta knyga „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“. Brolių Jono ir Adolfo Mekų vardai ir jų gimtojo kaimo pavadinimas – Semeniškiai – juoduoja per knygos storį viršuje, apačioje ir šone. Jie sudaryti iš kiekvieno puslapio kraštuose esančių juodų kvadratėlių, dėl kurių knygos lapai vizualiai panėšėja į kino juostos kadrus. Tai ne vienintelis kūrybingas ir simbolinę prasmę turintis leidybos sprendimas knygoje, kurioje sudėti iki šiol nepublikuoti Jono ir Adolfo laiškai. 

Kiekvienas tikrąja to žodžio prasme atplėštas laiškas nukelia į Mekų gimtuosius Semeniškius, pas mamą Elzbietą Mekienę. Nuolatos sugrįždami į namus pas motiną, broliai liudija lemiamą jų gyvenimo pradžios svarbą visame tolesniame asmeniniame ir kūrybiniame kelyje. 

Kalbame su knygos sudarytoju Kęstučiu Pikūnu:

Knygos meno konkurse pelnėte premiją meninės ir dokumentinės fotografijos leidinių kategorijoje. Apdovanojimas „už lengvą ir daugiasluoksnį vaizdažodinį pasakojimą“ labai taikliai, beveik tiesiogiai (kalbant apie daugiasluoksniškumą) apibūdina knygą. Papasakokite apie leidybinio pateikimo ieškojimus, apie tikrai įdomias ir nematytas sutapdintų nuotraukų ir puslapių-vokų idėjas.

Apie knygos gimimo procesą ir leidybos vingrybes būtų galima parašyti atskirą knygą, tai daug kantrybės, kūrybinio ir techninio preciziškumo reikalaujantis procesas, o rezultato neįmanoma nuspėti ar suplanuoti iš anksto. Taip buvo ir su šia knyga. Tai, kas pradžioje atrodė kaip būtina ir neatsiejama knygos naratyvo dalis, tapo tik mažu žingsniu į priekį, ieškant tinkamos knygos formos. Bet čia ir slypi visas įdomumas. Nors kiekviena diena yra vienodai skirtinga, ruošdamas knygą privalai išlikti atviras, daryti daug nematomo darbo ir nepamiršti galvoti apie skaitytoją. Iššūkiai ir patirtys, su kuriomis susiduria leidėjas, pasilieka vėlesniems ir neformaliems pokalbiams. Bet taip ir turi būti.

Grįžtu prie Jūsų klausimo.

Kiekviena knyga susideda iš dviejų sudedamųjų: turinio ir formos. Kitaip tariant: (1) to, ką mato skaitytojo akys, ir (2) to, ką liečia jo pirštai. Tai pasirinktas popierius, knygos įrišimo būdas, raidės ir jų šriftai, nuotraukų kokybė ir išskirtinumas, tarpai ir tuščios erdvės – leidžiančios knygai kvėpuoti. Aišku, būtų galima dar labiau išsiplėsti ir be kablelių ir taškų pasakoti apie kiekvienos knygos detalės svarbą, bet tai jau yra leidybos proceso užkulisiai, dažnam sukeliantys žiovulį.

Sudarant šią knygą teko nemažai laiko praleisti skaitant brolių Mekų knygas, laikraščių ir žurnalų iškarpas, begalę interviu ir straipsnių. Taip pat žiūrint jų filmus, skaitant laiškus ir bendraujant su jų artimaisiais išryškėdavo vis daugiau smulkių detalių, kurios darė stiprią įtaką vystant šios knygos naratyvą. Bandžiau suprasti, apie ką šie broliai yra. Juk apie Jono brolį Adolfą mes (nepelnytai) labai mažai žinome, nors iki 1965 m. jie kartu gyveno, kūrė ir vieno be kito nebuvo galima net įsivaizduoti.

Prieš pradėdamas ruošti šią knygą žinojau, kad bus daugiau nei du šimtai asmeninių Jono ir Adolfo Mekų laiškų, kurių didžioji dauguma buvo siųsti (nuo 1957 m.) iš Niujorko į Semeniškių kaimą – tėviškę, kurioje tuo metu dar gyveno mama, broliai ir kiti namiškiai. Vėliau iš Mekų gavau nuotraukų albumus, kuriuose buvo nuotraukos, siųstos kartu su laiškais ar darytos dar prieš broliams paliekant Lietuvą (1944 m.). Visa tai yra be galo asmeniška ir jautru, tad už galimybę prisiliesti prie šios šeimos istorijos esu dėkingas visai plačiai Mekų familijai. Be jų pagalbos, pasakojimų ir įžvalgų ši knyga nebūtų tokia, kokia yra šiandien. Šis pasitikėjimas virto atsakomybe nenuvilti.

Kaip parinkote citatas? Ar specialiai parinktos tokios, kurios pabrėžia asmenybės kitoniškumą? Kai kurie atrinkti J. Meko pasisakymai tiesiog kardinaliai priešingi dabartiniam vyraujančiam diskursui. 

Knygos ruošimo pradžioje apie citatas net nebuvo galvota. Gautą gausią medžiagą sutalpinti į vieną knygą nebuvo įmanoma. Tad natūralu, kad didžioji dalis citatų savo vietą knygoje rado tik labai vėlyvoje leidybos stadijoje, kai kurios artimųjų citatos atsirado tik prieš pat atiduodant knygos failus į spaustuvę.

Svarbu paminėti, kad knygoje visiškai nesistengiama pabrėžti asmenybės kitoniškumo ar išskirtinumo. Turbūt priešingai, broliai labai tvirtai stovėjo ant žemės, buvo labai arti savo šeimos, tad ir knygoje esančios citatos yra labai artimos, žemiškos ir nesumeluotos. Prie šio Jūsų klausimo labai tinka Jono citata: „Negyvenu pagal planus, nes tokių neturiu ir bet kas, kas nutinka savaime, dažniausiai yra gerokai įdomiau ir geriau. Jau seniai pastebėjau, kad sprendimai, kurie gimsta natūraliai, yra žymiai geresni nei suplanuoti. Tad lioviausi kurti planus ir priiminėti sprendimus. Aš visiškai priklausau nuo angelų ir, rodosi, jiems tai patinka, nes jie laiko mane labai užimtą…“ 

Galiu drąsiai pasakyti, kad būtent tokiomis aplinkybėmis gimė ir ši knyga.

Broliai Mekai knygoje atsiskleidžia per šeiminius ryšius – sūnaus, brolio ir tėvo tapatybes. Tai galime pajusti tik susipažinę su asmeniniu archyvu. Laiškai sunumeruoti; matyti, kad jie buvo kruopščiai saugomi. Kokiais šaltiniais naudojotės, papasakokite apie tai plačiau.

Esu be galo dėkingas Jono ir Adolfo broliui Petrui Mekui ir jo dukroms Editai ir Inai – jie šiuos laiškus ir nuotraukas išsaugojo. Ši lemtinga pažintis tikriausiai nebūtų įvykusi be Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojos Indros Drevinskaitės. Žvelgiant atgal atrodo, kad viskas buvo lyg angelų parėdyta. Ne vieną kartą sėdėjome kalbėdami, kaip padaryti, kad šita knyga nebūtų nuobodi, kad ji įtrauktų skaitytoją nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Daug diskutavome, kas ir po ko turi būti, tikrinome nuotraukų datas ir žmones, esančius jose. Būtent jie yra vieni iš pagrindinių šios knygos herojų ir tik jų dėka ši knyga įgavo tinkamą formą. Vėliau buvo pažintys su Rima, Dalia, Broniumi ir kitais Mekais. Be galo džiaugiuosi, kad prie knygos teksto meistrystės ir redagavimo prisidėjo Povilo Meko dukra Rima. Jos indėlis į lengvą lengvą ir daugiasluoksnį vaizdažodinį pasakojimą yra neįkainojamas.

Ar kalbinote ką nors iš Mekų giminės specialiai knygai? Kuriuos J. ir A. Mekų gyvenimo momentus (ar kitus dalykus) norėjote pabrėžti? 

Visus tuos mėnesius, kai buvo ruošiama knyga, jaučiausi taip, tarsi gyvenčiau šalia Mekų. Buvau lyg tylus šešėlis, bandantis įžvelgti vis daugiau mažų detalių, kurios knygai suteiktų daugiau tikrumo ir gilumo. Esu be galo dėkingas Adolfo žmonai Polai, Jono sūnui Sebastianui ir jo mamai Hollis už jų indėlį, atsiųstas nuotraukas, prisiminimus ir citatas, kurios šiai knygai suteikė dar daugiau gylio.

Sudarant knygą, pasirinktu dviejų brolių istorijos naratyvu siekta pabėgti nuo asmenybės aukštinimo, tad joje sąmoningai neapžvelgiami jų asmeniniai pasiekimai, sukurti filmai ir gauti apdovanojimai. Į knygą sudėtos nuotraukos ir laiškai sukuria kažkur tarsi matytą ir girdėtą istoriją. Brolių laiškai dar kartą primena, kad svarbiausia gyvenime yra žmonės, kurių vardai sėkmėsistorijoje dažniausiai lieka paraštėse.

Nors knyga nuosekli, joje nėra itin griežtos chronologijos, įšoka viena kita nuotrauka ir ne pagal eiliškumą. Kaip dėliojosi visa istorija?

Knyga negali būti nuobodi — tai būtų didelė nepagarba skaitytojui. Puikiai žinau tuos knygos puslapių atvartus, kuriuose aiški chronologija trumpam nutrūksta. Tiesą sakant, tai ir buvo vienas iš didžiausių iššūkių – kaip sujungti šimto metų nuotraukas į vieną nenutrūkstamą naratyvą. Bet vėlgi, knyga yra jausmas – tad kartais, kaip ir gyvenime, pažvelgiame į praeities akimirkas, kurios mums yra be galo brangios ir reikšmingos.

Norėjosi surasti tokį formatą, kad jis būtų kitoks, kad tai būtų tarsi šeimos albumas, kurį vartant emocija rezonuotų su skaitytojo aplinka. Sąmoningai siekiau atitolti nuo asmenybės aukštinimo, pasiekimų ar apdovanojimų, nuo vieno ar kito brolio viršenybės, nes laiškai ir nuotraukos byloja ką kita – kad šeima ir santykiai buvo pagrindinis šios istorijos naratyvas.

Dar trumpam grįžtant prie istorijos dėliojimo — namuose turėjau pieštuku nusipiešęs didelį popierinį žemėlapį, kurį vis koreguodavau ir galėjau matyti kiekvieną knygos puslapį, žinojau, kur yra kokia nuotrauka, kuriuose puslapiuose ar atvartuose yra daugiau teksto ar nuotraukų. Manau, tai daryti yra būtina tam, kad matytum knygos visumą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Vėliau buvo prieita prie sprendimo – tam, kad skaitytojui tai būtų maloni ir įtraukianti patirtis, skirtingus brolių Mekų gyvenimo puslapius sujungti peršviečiamais lapais (kalkėmis), ant kurių nuotraukos matomos iš dviejų pusių. Tai priverčia skaitytoją šiek tiek sustoti. Tai yra be galo svarbu.

Visą knygą jungianti emocija – ilgesys. Ar, vertindamas savo patirtį Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungoje ir kitur, manote, kad ilgesys vis dar būdingas šiuolaikiniams pasaulio lietuviams?

Tai klausimas, į kurį atsakymo neturiu. Filmų režisierius Audrius Stonys knygoje labai taikliai rašo: „…ilgesys nepraeina ir neblėsta. Jis su laiku tik didėja ir gilėja, virsdamas vaizdais ir žodžiais…“ Manau, ilgesio neįmanoma suvaidinti, jį galime pajusti tik iš vietos ir laiko perspektyvos.

Minite, kad dažnas skaitytojas gali rasti panašumų su sava šeimos istorija. Kaip manote, ar tai, kad skaitytojai knygoje randa dalelę savęs, ženkliai prisideda prie knygos sėkmės?

Verčiant knygos puslapius iškyla atminties vaizdai, kuriuose, kaip ir Jono Meko filmuose, atrodo, jog nieko reikšmingo neįvyksta, bet, iš tiesų, vyksta gyvenimas. Mes visi kažkada buvome tik maži tėvų vaikai, maištavome, vėliau palikome namus ir sukūrėme savo gyvenimus. Visi šie sugrįžimai knygoje įgauna vis naujas formas ir spalvas, kurios geriausiai suprantamos tik mums patiems. Tai yra asmeniška ir gilu.

pasauliolietuvis.lt

Lina SVALDENIENĖ